Augimas komforto zonoje: kodėl spaudimas save „išmesti“ iš jos dažnai neveikia

Ilgą laiką mums buvo kartojama viena mintis: jei nori pokyčių, turi išeiti iš komforto zonos.

Skamba stipriai. Įkvepiančiai. Tarsi žadėtų proveržį.

Tačiau realybėje ši frazė daugeliui žmonių tapo ne augimo kryptimi, o dar vienu spaudimu. Ypač tada, kai žmogus ir taip gyvena nuovargyje, įtampoje, pareigoje ir nuolatiniame vidiniame „reikia“.

Tokioje būsenoje papildomas stūmimas dažnai neaugina. Jis dar labiau išbalansuoja.

Iš kur atsirado ši idėja

Komforto zonos idėja iš pradžių nebuvo apie savęs laužymą. Ji rėmėsi mintimi, kad žmogus geriausiai mokosi tada, kai susiduria su naujumu, bet vis dar turi pakankamai saugumo ir atramos tam naujumui priimti.

Esmė buvo ne „stumk save kuo toliau“, o atskirti iššūkį, kuris augina, nuo įtampos, kuri paralyžiuoja.

Tačiau populiarioje motyvacinėje kultūroje ši mintis buvo supaprastinta iki vienos frazės: „nori augti – išeik iš komforto zonos“.

Ir būtent čia dingo svarbiausia dalis: ar žmogus tam šiuo metu turi pakankamai vidinio resurso.

Kur prasideda problema

Problema ne komforte.

Ji prasideda tada, kai žmogus, jau gyvenantis nuolatiniame strese, pradeda tikėti, kad augti gali tik dar labiau save spausdamas.

Ne kiekvienas diskomfortas augina. Kartais jis tiesiog išsekina.

Labai daug žmonių čia suklysta. Jie mano, kad jei sunku, vadinasi, juda pirmyn. Jei baisu, vadinasi, auga. Jei save spaudžia, vadinasi, daro teisingai.

Bet žmogus negali tvariai augti, jei jo viduje nėra pakankamai stabilumo tam augimui išlaikyti.

Komforto zona nėra priešas

Komforto zona turi svarbią funkciją. Ji suteikia saugumo, pažįstamumo ir leidžia atkurti jėgas. Tai bazė, iš kurios galima judėti toliau.

Klausimas ne tas, ar komforto zona yra bloga. Klausimas tas, ar tu joje stiprėji, ar joje slepiesi.

Tikras pavojus slypi ne komforte, o tame, kad šiandien daug žmonių gyvena nuolatinėje įtampoje ir vis tiek sau kartoja, kad turi spausti save dar labiau.

Kaip iš tiesų vyksta augimas

Daug naudingesnė nei „išlipk iš komforto zonos“ yra kita mintis: plėsk savo komforto zoną.

Kai žmogus turi pakankamai saugumo, aiškumo ir emocinės atramos, jis gali žengti mažą naują žingsnį, kuris nėra visiškai patogus, bet dar nėra griaunantis. Taip po truputį plečiasi jo galimybės, pasitikėjimas ir vidinė talpa priimti daugiau gyvenimo.

Todėl mano požiūris į augimą remiasi ne šuoliu, o seka: stabilizacija, kryptis, augimas.

Ne visiems dabar reikia daugiau rizikos. Daugeliui pirmiausia reikia daugiau stabilumo.

Ir tai nėra silpnumas.

Tai brandus startas.

Pabaigai

Frazė „nori pokyčių – išeik iš komforto zonos“ skamba efektingai, bet dažnai veda ne į augimą, o į dar didesnį spaudimą.

Tvarus augimas prasideda ne nuo savęs laužymo. Jis prasideda nuo saugumo, aiškumo ir tokių žingsnių, kuriuos gali išlaikyti.

Ne išmetant save iš komforto zonos.

O plečiant ją taip, kad joje tilptų vis daugiau tavęs.